Čekoslovakų vilkšuniai        

„Kuo šitas vilkšunis skiriasi nuo kitų vilkšunių?“ Tokį klausimą tenka išgristi tris iš penkių kartų, pasakius, kokios veislės yra mano šuo. Tačiau „vilkšuniais“ liaudyje vadinami šunys išties dažniausiai yra vokiečių aviganiai ar jų mišrūnai. Tikrųjų vilkšunių pasaulyje egzistuoja dvi veislės. Viena jų – Sarloso vilkšuniai. Kita – apie kurią šįkart ir kalbame – čekoslovakų vilkšuniai. Abi šios veislės vilkšuniais vadinamos dėl to, kad jas kuriant buvo naudojami ne tik šunys, bet ir vilkai.

Istorija

Čekoslovakų vilkšunių istorija prasidėjo 1955 metais, kai tuometinės Čekoslovakijos pasienyje buvo pradėtas vykdyti biologinis eksperimentas – siekta išveisti šunis, savyje jungiančius geriausias šuns bei vilko savybės. Pirmųjų eksperimento dalyvių - Karpatų vilkės Britos ir vokiečių aviganio Cezar z Brezoveho haje - palikuonys gimė 1958 metų gegužę. Vėliau į veislės kūrimą įtraukta daugiau vilkų bei vokiečių aviganių, trečios bei ketvirtos kartos hibridai jau buvo naudojami kaip armijos šunys.

Dalis šunų pateko į dabartinės Slovakijos teritoriją, kur veisėjai nebuvo taip stipriai varžomi reikalavimo veisti tik armijai tinkamus gyvūnus – imta atsižvelgti ne tik į čekoslovakų vilkšunių darbines savybes, bet ir į eksterjerą.  

1982-aisiais čekoslovakų vilkšunis pripažintas nacionaline Čekoslovakijos šunų veisle. Šiuo metu veislės patronatas yra Slovakija.

Išvaizda ir sveikata

Čekoslovakų vilkšunis – išskirtinio eksterjero šuo. Jis paveldėjo vilko išvaizdą ir judesius, veislės standarte taip ir parašyta: „Kūno forma, judesiu, kailio struktūra,  kailio spalva ir kauke primena vilką“. Šie šunys – ilgakojai, lengvi, grakštūs, tankiu, šiukščiu kailiu ir kerinčiomis gintarinėmis akimis. Vilkšuniai puikiai plaukia, dėl beveik neperšlampančio kailio jiems nebaisus šaltis, sniegas ar lietus, to paties kailio dėka šunų nebūtina maudyti – net ir išlindęs iš baisiausios pelkės, čekoslovakų vilkšunis greitai vėl bus švarus. Ypatinga šiurkštaus kailio struktūra neleidžia purvui prikibti prie plauko – išdžiuvę nešvarumai tiesiog nubyra ir šuo lieka visiškai švarus. Beje, vilkšuniai neturi ir specifinio šuns kvapo, tačiau dėl tankios pavilnės šėrimosi metu gali išvesti iš pusiausvyros net ir tuos, kurie visada manė, kad plaukai namuose (ant rūbų, maiste...) jų nenervina...  

Tai nepaprastai ištvermingas, atsparus, stiprus ir sveikas šuo. Vilkšunis nesunkiai įveikia 100 kilometrų atstumą, bėgdamas maždaug 12 km/val greičiu. Šie šunys pasižymi lengvu, harmoningu judesiu. Veislės standarte nėra numatytos maksimalios ūgio ribos – yra tik minimali. Vilkšunio patinas negali būti mažesnis nei 65 cm ūgio ties ketera, kalė negali būti mažesnė nei 60 cm ties ketera.  

Nepaisant vilkšunių lengvumo ir geros sveikatos, tiek veisiant šunis, tiek ieškant naujo augintinio, svarbu atkreipti dėmesį į šunų klubų bei alkūnių sąnarių displazijos rezultatus.

Charakteris

Pakerėtieji vilko išvaizdos dažnai numoja ranka į čekoslovakų vilkšunio charakterį... Be reikalo. Šitas gyvūnas toli gražu nėra tinkamas kiekvienam žmogui. Taip, tai tarnybinės veislės šuo (priskiriamas FCI 1 grupei – aviganiai ir bandšuniai, 1 sekcijai – aviganiai su darbiniu diplomu), tačiau nuo daugelio savo giminaičių jis smarkiai skiriasi. Neverta tikėtis, kad čekoslovakų vilkšunis bus toks klusnus, toks atsidavęs kaip vokiečių aviganis.

Mažo vilkšuniuko pasitikėjimą reikia užsitarnauti ilgu ir sunkiu darbu, kasdien skiriant laiko tiek socializacijai, tiek kontakto su šeimininku kūrimui ir tvirtinimui. Bene lengviausia suvokti savo šuns socialinius poreikius būtų pažvelgus į vilkų gaujos struktūrą ir gaujos narių pareigas. Šuns ir žmogaus sąjungoje šeimininkas turėtų užimti vado vietą. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad vadas ne tik apdovanotas privilegijomis – pirmas maitinasi, eina pirmas, pats pasirenka, kur jam patogiausia miegoti. Vadas turi ir daugybę atsakomybių bei pareigų. Įtikinkite savo šunį, kad jumis pasitikėti verta ir turėsite ištikimiausią bendražygį, tačiau jokiu būdu ne tarną…

Čekoslovakų vilkšunį lengva dresuoti – sunkiau įtikinti jį, kad jūsų komanda yra pagrįsta, laiku ir vietoje. Šis šuo greitai supranta ko iš jo norima ir klauso tol, kol gebėsite jį sudominti. Paprastai sakant, pakartojus komandų „sėst – gult, sėst – gult” derinį daugiau nei penketą kartų, šuo ims dairytis aplinkui, galiausiai nuspręs, kad drugeliai ir paukščiukai yra daug įdomesni net už “skaniuką” šeimininko rankoje. Tačiau jei sugebėsite keisti komandas, jų tvarką, sudominti šunį netikėtumais dresūroje – jis dirbs su dideliu džiaugsmu ir pasimėgavimu. Čekoslovakų vilkšuniui netinka muštras ir rutina, jam būtinas kūrybingas, spontaniškas šeimininkas ir/ar dresuotojas.  

Kai vilkšuniai dar saugojo tuometinės Čekoslovakijos sieną, jie dirbo grupėmis, be žmogaus įsikišimo, tad iki šiol yra išsaugoję savarankiškumą. Dėl iš vilkų paveldėtos ypatingai geros uoslės, ištvermės, reakcijos, taip pat dėl atsparumo gamtos sąlygoms, čekoslovakų vilkšuniai šiomis dienomis sėkmingai naudojami gelbėjimo darbuose.

Vilkšuniams labai svarbi jų šeima, jis gerai sutaria su vaikais ir paprastai yra labai kantrus jų atžvilgiu. Šitas šuo neturėtų gyventi voljere, atskirtas nuo savo šeimos – didžiausia vilkšunio laimė yra būti šalia žmogaus. Ne, jis nebaksnos jūsų nosimi, netrukdys dirbti, neįkyrės – tačiau visada bus tokiu atstumu nuo žmogaus, kad tiksliai žinotų, ką jis veikia. Net ir vaikštant su palaidu šunimi laukuose ar miškuose, jums nereiks pergyventi, kad šuo dings, tačiau jis tikrai nežygiuos prie jūsų. Čekoslovakas žvalgys teritoriją, užskries ant artimiausio kalniuko, kad pamatytų, kas už jo, bėgs priekyje jūsų, tačiau niekada nepaleis savo žmogaus iš akių.

Beje, šie šunys beveik neloja. Vilkšunis niekada neskalys prie kiemo vartų, geriausiu atveju tarstelės keletą santūrių „au”. Ir vis dėl to tai itin „kalbus” šuo – vilkšunis moka kaukti, dejuoti, bambėti, aimanuoti, garsiai reikalauti ar piktintis, zyzti ar riaumoti ir daro tai dažnai.

Vilkšuniui nevalia nusileisti, nustatytos taisyklės turi vienodai galioti visais gyvenimo atvejais. Jis akimirksniu perpranta šeimininko silpnybes ir nevengia jomis įžūliai naudotis.

Ar jums tikrai reikia šio šuns?

 Nuotraukas ir tekstus be raštiško sutikimo kopijuoti ar naudoti draudžiama.